Biblija (Šventasis Raštas)

1

Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus,

2

o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.

3

Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,

4

tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

5

Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: „Tu esi mano Sūnus, šiandien pagimdžiau Tave”?! Ir vėl: „Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus”.

6

Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: „Tepagarbina Jį visi Dievo angelai”.

7

O apie angelus sako: „Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus-ugnies liepsnomis”.

8

O Sūnui: „Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo skeptras yra tavo karalystės skeptras.

9

Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius”.

10

Ir: „Iš pradžių Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs- Tavo rankų darbas.

11

Jie pražus, o Tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis,

12

ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs”.

13

O kuriam iš angelų Jis yra kada sakęs: „Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus, kaip pakojį po Tavo kojomis”?

14

Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?