Pirmas

Biblija (Šventasis Raštas)

Lietuviškas K. Burbulio vertimas » Luko » 23 skyrius
1
Visas jų būrys pakilo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.
2
Ten jie ėmė Jį kaltinti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius, tvirtindamas esąs Kristus ir karalius”.
3
Pilotas Jį paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai”.
4
Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės”.
5
Bet jie visi atkakliai tvirtino: „Jis kursto tautą, mokydamas visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia”.
6
Pilotas, išgirdęs minint Galilėją, paklausė, ar tas žmogus galilėjietis.
7
Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė Jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.
8
Erodas, išvydęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau anksčiau troško Jį pamatyti, nes buvo daug apie Jį girdėjęs, ir tikėjosi išvysiąs Jį darant kokį nors stebuklą.
9
Jis pateikė Jėzui daug klausimų, bet Jis jam neatsakinėjo.
10
Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto žinovai apstoję be paliovos Jį kaltino.
11
Tada Erodas su savo kariais Jėzų paniekino ir išjuokė. Po to aprengė Jį šviesiu drabužiu ir pasiuntė atgal Pilotui.
12
Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.
13
Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, vyresniuosius ir minią,
14
pasakė jiems: „Jūs atvedėte man šitą žmogų, kaltindami Jį tautos kurstymu. Bet aš, Jį apklausęs jūsų akivaizdoje, neradau nė vienos Jam primetamos kaltės;
15
taip pat ir Erodas, nes aš buvau nusiuntęs jus pas jį. Taigi Jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės.
16
Aš tad Jį nuplakdinsiu ir paleisiu”.
17
Mat per šventę Pilotas turėjo paleisti jiems vieną kalinį.
18
Tada jie visi kartu ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!”
19
Barabas buvo pasodintas į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.
20
Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas vėl kreipėsi į juos,
21
bet jie nesiliovė šaukę: „Nukryžiuok Jį! Nukryžiuok!”
22
Jis trečią kartą prabilo į juos: „Ką bloga Jis padarė? Aš Jame nerandu nieko, už ką vertėtų bausti mirtimi. Taigi nuplakdinsiu Jį ir paleisiu”.
23
Tačiau jie, garsiai šaukdami, nesiliovė reikalauti, kad Jis būtų nukryžiuotas, ir jų bei aukštųjų kunigų šauksmas paėmė viršų.
24
Tuomet Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą.
25
Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.
26
Vesdami Jį, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.
27
Jį lydėjo didelė minia ir daug moterų, kurios raudojo ir aimanavo dėl Jo.
28
Atsigręžęs į jas, Jėzus tarė: „Jeruzalės dukros! Verkite ne dėl manęs, bet dėl savęs ir savo vaikų!
29
Nes štai ateina dienos, kai sakys: ‘Palaimintos nevaisingosios! Palaimintos įsčios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė!’
30
Tada sakys kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’
31
Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sauso?”
32
Kartu su Juo buvo vedami žudyti du nusikaltėliai.
33
Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė”, jie nukryžiavo Jį ir du piktadarius-vieną iš dešinės, antrą iš kairės.
34
Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”. O jie, mesdami burtą, pasidalijo Jo drabužius.
35
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Vyresnieji kartu su kitais šaipydamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo-tegul pats išsigelbsti, jei Jis- Kristus, Dievo išrinktasis!”
36
Iš Jo tyčiojosi ir kareiviai, prieidami, paduodami Jam rūgštaus vyno
37
ir sakydami: „Jei Tu žydų karalius-išgelbėk save!”
38
Viršum Jo buvo užrašas graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis: „Šitas yra žydų karalius”.
39
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus!”
40
Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas!
41
Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė”.
42
Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę”.
43
Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”.
44
Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje pasidarė tamsu, ir taip buvo iki devintos valandos.
45
Saulė užtemo, ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
46
Jėzus garsiu balsu sušuko: „Tėve, ‘į Tavo rankas pavedu savo dvasią’ ”. Ir tai pasakęs, atidavė dvasią.
47
Šimtininkas, matydamas, kas įvyko, ėmė garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!”
48
Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.
49
Visi Jėzaus pažįstami ir moterys, Jį atlydėjusios iš Galilėjos, stovėjo atokiau ir viską matė.
50
Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus,
51
kilęs iš žydų miesto Arimatėjos. Jis nesutiko su tarybos sprendimu ir poelgiu. Jis irgi laukė Dievo karalystės.
52
Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.
53
Nuėmęs Jį nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kape, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.
54
Tai buvo Prisirengimo diena, jau beprasidedant sabatui.
55
Moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, atsekė iš paskos, stebėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas Jo kūnas.
56
Sugrįžusios jos paruošė kvepalų ir tepalų, o per sabatą ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.