Vaikystėje nuoširdžiai dainavau:" Melagis melavo, per tiltą važiavo, tiltas nugriuvo, melagis pražuvo..." Tačiau kai paaugau, ieškodama gyvenime patogumo pradėjau meluoti. Atėjo diena, kai mano lūpuose melas skambėjo dažniau, nei tiesa ir tapo saldesniu už tiesą. Vieną dieną savo artimųjų akyse pamačiau užsižiebiant netikėjimo ugneles, kurios vis augo. Atėjo karčių vaisių metas - manimi nebetikėjo net kai sakiau tiesą...
Kai Šventojo Rašto šviesa užliejo širdį, meluoti nustojau. Nebegalėjau ir nebenorėjau. Tačiau su melu susiduriu. Tada skauda širdį, o kartais, jei meluoja tie, kuriuos labai myliu, širdis tyliai miršta. Dievo širdis didesnė už manąją. Ką jaučia ir išgyvena Jis, kai meluojame?

©2014 Visos teisės pasilaikomos. biblijos.lt