Dovydas, senosios Izraelio karalystės valdovas, susidūrė su dideliais sunkumais. Krašte buvo kilusi suirutė, karalystė buvo vidinių kovų draskoma: vergai neapkentė šeimininkų, o šeimininkai – vergų; gyventojai kaltino valdžią, o valdžia – gyventojus. Apsidairęs Dovydas pamatė, kad kiekvienas save laiko tobulu, o kaltę vis verčia kam nors kitam. Dovydas suprato, kad jei nuodėminga puikybė ir toliau skatins žmones keltis į padanges, karalystė žlugs dvasine prasme. Jis puikiai žinojo, kad dvasinį žlugimą sektų ekonominis nuosmukis, pašlijusi moralė, kariniai pralaimėjimai ir pan. Todėl Dovydas gręžėsi į Dievą, o Dievo Dvasia jam parodė, kad dvasinis tautos lygis pakils ne aukščiau karaliaus širdies lygio. Tada karalius Dovydas puolė ant kelių ir nuolankiai meldėsi, sakydamas: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu.“ (Ps 139,23-24).

Iš DAY BY DAY WITH BILLY GRAHAM vertė R. Rušinskienė, ©1976 Billy Graham Evangelistic Association. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. www.billygraham.org Įgarsinta UAB „Intelektika“ balso sintezatoriumi.

Ką Biblija moko apie Vidinė kova