Aš esu gyva siela ir turiu kūną. Kūnas – mano sielos namas. Kai vienas bičiulis Oliverio Wendello Holmeso (O. W. Holmesas – žymus amerikiečių XIX a. visuomenės veikėjas, gydytojas, poetas, lektorius – vert. past.), kuriam buvo ką tik sukakę 80 metų, pasiteiravo: „Kaip laikaisi, mielas drauge?“, šis atsakė: „Puikiai!“ Paskui pridūrė: „Namas, kuriame gyvenu jau braška ir byra, bet pats Oliveris Wendelas Holmesas laikosi kuo puikiausiai. Ačiū.“ Šiame materializmo amžiuje mes linkę pamiršti, kad tikroji mūsų esybė, išliekanti dalis yra nematoma. O kiek daug laiko, pinigų ir pastangų skiriama regimam, fiziniam pavidalui palaikyti ir pagražinti! Deja, nemažai žmonių visiškai pamiršta rūpintis savo vidiniu žmogumi, puoselėti sielą, dvasinę sveikatą. Kaip dažnai gydytojų kabinetai būna perpildyti, o dvasininkų klausyklos tuščios.

Kai Dievas sukūrė žmogų, tai išskyrė jį iš kitų gyvų padarų, padarė kitokį nei gyvūnai. Dievas įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą, ir taip žmogus tapo gyva siela. Viešpats suteikė žmogui protą, sąžinę ir valią, padarė panašų į save – susikūrė sau kompanioną, bičiulį. Per mirusiųjų prisikėlimą, mirtingas kūnas bus apsiaustas nemarumu, ir mes tapsime tokie, kaip Jis, ir pasiliksime su Juo per amžius.

Iš DAY BY DAY WITH BILLY GRAHAM vertė R. Rušinskienė, ©1976 Billy Graham Evangelistic Association. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. www.billygraham.org Įgarsinta UAB „Intelektika“ balso sintezatoriumi.

Ką Biblija moko apie Mes - unikalūs Dievo kūriniai