'Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas - fariziejus, o kitas - muitininkas.
Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės - plėšikai, sukčiai, svetimautojai - arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'.

O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: 'Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!'

'Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos. Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.
Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo.

Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: 'Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!' Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.
Kvailosios prašė protingųjų: 'Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!'

Mes gyvename ir mirštame; o Jėzus numirė ir gyvena!

Anuo metu gyveno Jėzus, išmintingas žmogus (jei išvis gali būti vadinamas žmogumi). Nes jis padarė nepaprastų dalykų ir buvo mokytojas tų, kurie su džiaugsmu priėmė tiesą. Jis patraukė prie savęs daug žydų, taip pat ir daug graikų. (Jis buvo Kristus). Po to, kai Pilotas, apkaltinus jį mūsų įžymiausiems vyrams, atidavė jį kryžiaus mirčiai, tie, kurie nuo pradžių jį mylėjo, nepradingo. (Jiems jis pasirodė trečią dieną, vėl tapęs gyvas, kaip jau dieviškieji pranašai buvo apie jį skelbę šiuos ir tūkstantį nuostabių dalykų).

Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.

Vienintelė didžiausia nelaimė galinti mums atsitikti - tai jaustis šioje žemėje kaip namie.

Svarbiausios teologijos studijos - išmokti tikrai pažinti Kristų.

Nereikia galvoti apie jokį kitą Dievą, tik apie Kristų, apie kurį Tėvas yra pasakęs: jo turite klausyti. Dievas, kuris kalba ne Kristaus lūpomis, nėra Dievas.

Su Jėzaus Kalno pamokslu yra rimtesni dalykai, negu mano tie, kurie šiandien mielai cituoja šiuos priesakus. Su tuo pamokslu negalima juokauti... Tai nėra fiakras, kurį gali liepti sustabdyti, kur nori, kad savo nuožiūra įliptum ir išliptum. Bet: visas arba visai nieko, - kaip tik tokia yra jo prasmė.

Šviesos karys supranta, kad Dievas panaudoja vienatvę, kad išmokytų žmones gyventi kartu.
Panaudoja neapykantą, kad parodytų, kokia begalinė taikos vertė. Panaudoja nuobodulį, kad pabrėžtų rizikos ir atsižadėjimo svarbą.
Dievas naudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. Panaudoja nuovargį, kad galėtume suprasti pabudimo vertę. Panaudoja ligą, kad pajustume sveikatos palaimą.
Dievas panaudoja ugnį, norėdamas paaiškinti, kas yra vanduo. Panaudoja žemę, kad suprastume oro vertę. Panaudoja mirtį... kad parodytų, koks svarbus gyvenimas.