Biblija (Šventasis Raštas)

1

Zifiečiai, atėję į Gibėją, pranešė Sauliui, kad Dovydas slapstosi Hachilos kalvose, prie Jesimono.

2

Saulius su trimis tūkstančiais Izraelio rinktinių vyrų ėjo į Zifo dykumą ieškoti Dovydo.

3

Jis pasistatė stovyklą Hachilos kalvoje, prie Jesimono. Dovydas buvo dykumoje ir matė, kad Saulius ėjo į dykumą jo ieškoti.

4

Tada Dovydas išsiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atėjo.

5

Dovydas atėjo į tą vietą, kurioje Saulius buvo pasistatęs stovyklą. Dovydas matė vietą, kur atsigulė Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas. Sauliaus palapinė buvo stovyklos viduryje, o kariai miegojo aplinkui.

6

Dovydas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui: „Kas eis su manimi į Sauliaus stovyklą?” Abišajis atsakė: „Aš eisiu”.

7

Dovydas ir Abišajis, naktį nuėję tarp žmonių, rado Saulių miegantį palapinėje, o jo ietis buvo įsmeigta į žemę galvūgalyje. Abneras ir kariai gulėjo aplink jį.

8

Abišajis tarė Dovydui: „Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės”.

9

Dovydas atsakė Abišajui: „Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas?

10

Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare!

11

Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime”.

12

Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvūgalio, ir jie išėjo. Niekas nematė, nežinojo ir nepabudo; jie visi miegojo, nes Viešpats siuntė jiems gilų miegą.

13

Dovydas perėjo į kitą pusę ir atsistojo kalno viršūnėje iš tolo, kad tarp jų būtų didelis atstumas.

14

Jis šaukė žmonėms bei Nero sūnui Abnerui: „Argi neatsiliepsi, Abnerai?” Abneras atsiliepė: „Kas tu esi, kad šauki karaliui?”

15

Dovydas atsakė Abnerui: „Tu esi galingas vyras. Kas tau lygus Izraelyje? Kodėl nesaugojai karaliaus, savo valdovo? Vienas žmogus buvo atėjęs karaliaus, tavo valdovo, nužudyti.

16

Negerai padarėte. Kaip Viešpats gyvas, jūs verti mirties, nes jūs nesaugojote savo valdovo, Viešpaties pateptojo. Kur dingo karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kurie buvo jo galvūgalyje?”

17

Saulius, atpažinęs Dovydo balsą, tarė: „Ar tai tavo balsas, Dovydai, mano sūnau?” Dovydas atsakė: „Taip, mano valdove karaliau.

18

Kodėl, mano valdove, persekioji savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?

19

Mano valdove karaliau, prašau, išklausyk savo tarno. Jei Viešpats tave sukurstė prieš mane, tepriima Jis auką, o jei žmonės-tegul jie būna prakeikti Viešpaties akivaizdoje, nes jie išvarė mane, kad neturėčiau dalies Viešpatyje, sakydami: ‘Eik ir tarnauk svetimiems dievams’.

20

Tenebūna pralietas mano kraujas Viešpaties akivaizdoje, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos kaip žmogus, kuris medžioja kurapką kalnuose”.

21

Saulius atsakė: „Aš nusidėjau. Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, aš tau nieko blogo nedarysiu, nes mano siela buvo brangi tavo akyse šiandien. Aš kvailai elgiausi ir labai klydau”.

22

Dovydas atsakė: „Štai tavo ietis, karaliau! Tegul vienas iš tavo jaunuolių ateina ir ją paima.

23

Viešpats atlygins kiekvienam už jo teisumą ir ištikimybę. Viešpats buvo atidavęs tave šiandien į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį.

24

Ir štai, kaip šiandien buvo vertinga tavo gyvybė mano akyse, taip vertinga tegul būna ir mano gyvybė Viešpaties akyse; tegul Jis išlaisvina mane iš visų bėdų”.

25

Saulius atsakė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug padarysi ir pasieksi”. Po to Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.