Biblija (Šventasis Raštas)

1

Tarp Sauliaus ir Dovydo namų karas buvo ilgas; Dovydas vis stiprėjo, o Sauliaus namai silpnėjo.

2

Hebrone Dovydas susilaukė sūnų: pirmagimis Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos;

3

antrasis-Kileabas iš karmeliečio Nabalo našlės Abigailės; trečiasis-Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;

4

ketvirtasis-Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis-Šefatija, Abitalės sūnus,

5

ir šeštasis-Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone.

6

Vykstant karui tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų, Abneras buvo žymiausias tarp Sauliaus šalininkų.

7

Saulius turėjo sugulovę Ricpą, Ajo dukterį. Kartą Sauliaus sūnus Išbošetas tarė Abnerui: „Kodėl tu įėjai pas mano tėvo sugulovę?”

8

Abneras labai supyko dėl tų Išbošeto žodžių ir tarė: „Ar aš esu šuns galva? Aš buvau prieš Judą, kad iki šios dienos daryčiau gera tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu dabar mane apkaltinai dėl tos moters.

9

Tegul Dievas padaro Abnerui tai ir dar daugiau, jei aš nepadarysiu, ką Viešpats prisiekė Dovydui:

10

atimti karalystę iš Sauliaus namų ir įtvirtinti Dovydą karaliumi Izraeliui ir Judui nuo Dano iki Beer Šebos”.

11

Išbošetas negalėjo nė žodžio atsakyti Abnerui, nes jo bijojo.

12

Abneras per pasiuntinius sakė Dovydui: „Kam priklauso šita žemė? Sudaryk sąjungą su manimi, ir mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį”.

13

Dovydas atsakė: „Gerai, aš sudarysiu sąjungą su tavimi, bet su viena sąlyga: tu neišvysi mano veido, jei ateidamas neatvesi Sauliaus dukters Mikalės”.

14

Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Išbošetą ir sakė: „Atiduok mano žmoną Mikalę, kurią gavau už šimtą filistinų odelių”.

15

Išbošetas pasiuntė ir paėmė ją iš jos vyro, Laišo sūnaus Paltielio.

16

Jos vyras ją lydėjo verkdamas iki Bahurimo. Abneras jam pasakė: „Grįžk!”, ir jis grįžo.

17

Abneras kalbėjo Izraelio vyresniesiems: „Jau seniai jūs norėjote turėti Dovydą karaliumi.

18

Dabar padarykite tai, nes Viešpats kalbėjo Dovydui: ‘Savo tarno Dovydo ranka išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir iš visų jo priešų’ ”.

19

Abneras taip pat kalbėjo ir Benjaminui. Po to Abneras vyko pas Dovydą į Hebroną pranešti jam, kas atrodė priimtina Izraeliui ir Benjamino namams.

20

Abneras atėjo pas Dovydą į Hebroną su dvidešimt vyrų. Dovydas suruošė Abnerui ir jo palydovams puotą.

21

Abneras tarė Dovydui: „Aš surinksiu pas tave, mano valdove, visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sutartį ir tu jiems karaliautum, kaip geidžia tavo širdis”. Dovydas išleido Abnerą.

22

Tuo metu Dovydo tarnai ir Joabas grįžo iš karo žygio ir parsigabeno didelį grobį, bet Abnero nebebuvo pas Dovydą Hebrone; jis buvo išvykęs ramybėje.

23

Joabui, sugrįžusiam su kariuomene, buvo pranešta: „Buvo atvykęs Nero sūnus Abneras pas karalių, ir šis išleido jį eiti ramybėje”.

24

Joabas, atėjęs pas karalių, klausė: „Ką padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave. Kodėl jį išleidai?

25

Argi tu nepažįsti Nero sūnaus Abnero, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo įėjimą, tavo išėjimą ir visa, ką tu darai?”

26

Joabas, išėjęs iš Dovydo, siuntė vyrus paskui Abnerą; tie sugrąžino jį nuo Siros šulinio. Dovydas apie tai nieko nežinojo.

27

Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį nuošaliai į tarpuvartę, tarsi norėdamas slaptai pasikalbėti, ir keršydamas už savo brolio Asaelio kraują dūrė jam į pilvą taip, kad jis mirė,

28

Dovydas, tai išgirdęs, tarė: „Aš ir mano karalystė esame nekalti prieš Viešpatį dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.

29

Tas kraujas tekrinta ant Joabo ir jo tėvo namų; Joabo giminėje tegul netrūksta paliegėlių, raupsuotų, luošų, karuose žūstančių ir badaujančių”.

30

Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą dėl to, kad Abneras buvo nužudęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone.

31

Dovydas įsakė Joabui ir visiems žmonėms: „Perplėškite savo drabužius, užsidėkite ašutines ir raudokite Abnero”. Karalius Dovydas ėjo paskui karstą.

32

Jie palaidojo Abnerą Hebrone, ir karalius balsiai verkė prie jo kapo, verkė ir visi žmonės.

33

Karalius raudojo dėl Abnero, sakydamas: „Ar Abneras turėjo mirti tokia mirtimi?

34

Tavo rankos nebuvo surištos ir kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis. Tu kritai, kaip žmogus krinta nuo piktadario”. Ir visi žmonės vėl verkė jo.

35

Žmonės bandė prikalbėti Dovydą valgyti tą dieną, bet Dovydas prisiekė: „Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei aš, prieš saulei nusileidžiant, paragaučiau duonos ar ko nors kito”.

36

Tauta sužinojo, ir tai jiems patiko, kaip patikdavo viskas, ką darė karalius.

37

Tą dieną visa Izraelio tauta suprato, kad tai buvo ne karaliaus sumanymas nužudyti Nero sūnų Abnerą.

38

Karalius tarė savo tarnams: „Argi nežinote, kad šiandien Izraelyje žuvo kunigaikštis ir garbingas žmogus?

39

Aš šiandien dar esu silpnas, nors pateptas karaliumi; šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man. Viešpats tegul atlygina piktadariui už jo piktadarystę!”