Biblija (Šventasis Raštas)

1

Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su vyresniaisiais ir oratoriumi Tertulu. Jie pateikė valdytojui kaltinimus prieš Paulių.

2

Kai pastarasis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo savo kaltinamąją kalbą: „Tavo rūpesčiu turėdami tikrą taiką ir didelę gerovę šitoje tautoje,

3

mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu.

4

Nenorėdamas tavęs ilgiau gaišinti, prašau tave trumpai mūsų paklausyti su savo įprastu maloningumu.

5

Mes nustatėme šį žmogų esant tarsi marą. Jis kursto maištą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių sektos vadeiva.

6

Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl jį suėmėme ir norėjome nuteisti pagal savąjį Įstatymą.

7

Bet tribūnas Lisijas su didele prievarta išplėšė jį iš mūsų rankų

8

ir liepė jo kaltintojams atvykti pas tave. Apie tai, kuo jį kaltiname, pats galėsi viską sužinoti, jį išklausinėjęs”.

9

Tiems žodžiams pritarė žydai, tvirtindami, kad taip esą iš tikrųjų.

10

Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė: „Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju, drąsiai ginsiu savo bylą.

11

Tau nesunku nustatyti, jog praėjo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai atvykau į Jeruzalę pagarbinti.

12

Ir niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant šventykloje nei suburiant minią sinagogose ar mieste.

13

Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.

14

Bet aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose,

15

ir turiu viltį Dieve, kurią jie patys irgi pripažįsta, jog bus prisikėlimas iš numirusių-tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.

16

Todėl stengiuosi visuomet turėti tyrą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.

17

Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti gailestingumo dovanų ir aukų.

18

Todėl kai kurie Azijos žydai rado mane apsivaliusį šventykloje be jokios minios ir be jokio triukšmo.

19

Tai jiems reikėtų čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse.

20

Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė, kai stovėjau prieš sinedrioną?

21

Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau, stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!’ ”

22

Feliksas, gerai nusimanydamas apie tą Kelią, tai išklausęs, atidėjo skundo svarstymą, sakydamas: „Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išaiškinsiu jūsų klausimą”.

23

Jis davė nurodymą šimtininkui saugoti Paulių, tačiau daryti jam lengvatų ir niekam iš jo žmonių nedrausti jam patarnauti ar pas jį ateiti.

24

Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila, kuri buvo žydė. Jis liepė pakviesti Paulių ir išklausė jo apie tikėjimą Kristumi.

25

Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: „Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai turėsiu laiko, tave pasišauksiu”.

26

Be to, jis tikėjosi, kad Paulius duos jam pinigų, jog jį išleistų, todėl dažniau jį kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.

27

Prabėgus dvejiems metams, Feliksą pakeitė įpėdinis Porcijus Festas. Norėdamas padaryti žydams malonumą, Feliksas paliko Paulių kalėjime.