Biblija (Šventasis Raštas)

1

Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą

2

ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.

3

Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.

4

Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?”

5

Jis tarė: „Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!

6

Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti”.

7

Su juo keliavę vyrai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė.

8

Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Laikydami už rankos, jie nuvedė jį į Damaską.

9

Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.

10

Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: „Ananijau!” Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie”.

11

Viešpats tęsė: „Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi

12

ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”.

13

Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje.

14

Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”.

15

Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.

16

Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”.

17

Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”.

18

Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.

19

Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais,

20

Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus.

21

Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: „Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!”

22

O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.

23

Praslinkus nemažai laiko, žydai nutarė jį nužudyti.

24

Tačiau Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną ir naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti,

25

bet mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.

26

Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo bijojo, netikėdami jį esant mokinį.

27

Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu.

28

Taip jis liko su jais Jeruzalėje ir drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu.

29

Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, o tie kėsinosi jį nužudyti.

30

Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.

31

Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios.

32

Kartą Petras, lankydamas jas visas, atėjo pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.

33

Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale.

34

Petras jam tarė: „Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave. Kelkis ir užklok savo patalą!” Šis bematant atsikėlė.

35

Visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.

36

Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis.

37

Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje.

38

Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas pas juos atvyktų.

39

Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė.

40

Petras liepė visiems išeiti. Atsiklaupęs pasimeldė ir, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!” Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo.

41

Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.

42

Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.

43

Jis dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.