Biblija (Šventasis Raštas)

1

Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame soste. Jo rūbas pripildė šventyklą.

2

Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido.

3

Jie šaukė vienas kitam, sakydami: „Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės”.

4

Durys sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų.

5

Aš tariau: „Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!”

6

Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro.

7

Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: „Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!”

8

Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?” Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane!”

9

Jis atsakė: „Eik ir sakyk šiai tautai: ‘Ir toliau girdėkite, bet nesupraskite, ir toliau žiūrėkite, bet nematykite’.

10

Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta”.

11

Aš klausiau: „Ar ilgai, Viešpatie?” Jis atsakė: „Kol miestai pasidarys tušti ir be gyventojų, namai be žmonių, o kraštas pavirs dykyne.

12

Viešpats ištrems žmones toli; kraštas visiškai ištuštės.

13

Jei iš jų liks dešimtoji dalis ir sugrįš, jie vėl bus naikinami. Tačiau kaip nukirtus uosį ar ąžuolą lieka kelmas, taip šventoji sėkla bus jų kelmas”.