Pirmas

Biblija (Šventasis Raštas)

Lietuviškas K. Burbulio vertimas » Jono » 10 skyrius
1
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.
2
O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas.
3
Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.
4
Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.
5
O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso”.
6
Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.
7
Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš-avių vartai.
8
Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė.
9
Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.
10
Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,-kad apsčiai jo turėtų.
11
Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.
12
O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido.
13
Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
14
Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.
15
Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę.
16
Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
17
Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau.
18
Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo”.
19
Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių.
20
Daugelis iš jų sakė: „Jis turi demoną ir šėlsta. Kodėl Jo klausote?”
21
Kiti tvirtino: „Tai ne demono apsėstojo kalbos. Argi gali demonas atverti neregiui akis?!”
22
Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo šventė. Buvo žiema.
23
Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.
24
Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!”
25
Jėzus jiems atsakė: „Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.
26
Bet jūs netikite, nes jūs-ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau.
27
Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
28
Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
29
Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.
30
Aš ir Tėvas esame viena”.
31
Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti.
32
O Jėzus paklausė jų: „Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?”
33
Žydai Jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu”.
34
Jėzus jiems atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: ‘Aš tariau: jūs esat dievai’?
35
Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas),
36
kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’?
37
Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų,- netikėkite manimi!
38
O jeigu darau ir manimi netikite,-tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame”.
39
Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų.
40
Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten.
41
Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: „Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė”.
42
Ir daugelis tenai Jį įtikėjo.