Biblija (Šventasis Raštas)

1

Jobas atsakydamas tarė:

2

„Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

3

Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

4

Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

5

Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

6

Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

7

Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

8

Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

9

Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

10

Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

11

Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

12

Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

13

Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

14

Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

15

Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16

Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys-mirties šešėlis,

17

nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

18

Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

19

Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

20

Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

21

O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

22

Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.