Biblija (Šventasis Raštas)

1

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus melstis, vienas iš Jo mokinių paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savo mokinius”.

2

Jėzus tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

3

Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien

4

ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto’ ”.

5

Jis kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos,

6

nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo’.

7

O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’.

8

Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.

9

Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta.

10

Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

11

Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies- duotų gyvatę?

12

Arba prašančiam kiaušinio- duotų skorpioną?

13

Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo”.

14

Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minios stebėjosi.

15

Bet kai kurie iš jų sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo jėga”.

16

Kiti, mėgindami Jį, reikalavo ženklo iš dangaus.

17

Bet Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų.

18

Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė? O jūs sakote, kad Aš išvarau demonus Belzebulo jėga.

19

Jeigu Aš išvarau juos Belzebulo jėga, tai kieno jėga išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie bus jūsų teisėjai.

20

Bet jei Aš išvarau demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

21

Kai apsiginklavęs galiūnas saugo savo namus, tada ir jo turtas apsaugotas.

22

Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims visus jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.

23

Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto”.

24

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’.

25

Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus.

26

Tuomet eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir tada tam žmogui darosi blogiau negu pirma”.

27

Jėzui bekalbant, viena moteris iš minios Jam garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios Tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!”

28

Jis atsiliepė: „Labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi”.

29

Minioms gausėjant, Jis pradėjo kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas.

30

Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai.

31

Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas.

32

Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šita karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslą, o čia daugiau negu Jona”.

33

„Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.

34

Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jeigu tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus.

35

Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsa!

36

Taigi, jei visas tavo kūnas pilnas šviesos ir neturi jokios tamsios dalies, jis bus visas šviesus, lyg žiburio spindulių apšviestas”.

37

Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė Jį pietų. Įėjęs į vidų, Jis atsisėdo prie stalo.

38

Tai matydamas, fariziejus stebėjosi, kad Jis nenusiplovė rankų prieš valgydamas.

39

O Viešpats jam tarė: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nedorybės.

40

Neišmanėliai! Argi išorės Kūrėjas nesukūrė ir vidaus?

41

Verčiau duokite gailestingumo auką iš to, ką turite, tai viskas bus jums nesutepta.

42

Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o apleidžiate teisingumą ir Dievo meilę. Tai turite daryti ir ano nepalikti!

43

Vargas jums, fariziejai! Jūs mėgstate pirmuosius krėslus sinagogose ir sveikinimus aikštėse.

44

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja”.

45

Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, Tu ir mus įžeidi”.

46

Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate.

47

Vargas jums! Jūs statote pranašams antkapius, o jūsų tėvai juos žudė!

48

Taigi jūs liudijate, kad pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote jiems antkapius.

49

Todėl ir Dievo išmintis pasakė: ‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus nužudys, kitus persekios,

50

kad iš šitos kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo,

51

pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventyklos!’ Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.

52

Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs paėmėte pažinimo raktą, bet patys nėjote ir einantiems trukdėte”.

53

Kai Jis jiems tai kalbėjo, Rašto žinovai bei fariziejai pradėjo smarkiai Jį pulti ir visaip kamantinėti,

54

tikėdamiesi ką nors pagauti iš Jo lūpų, kad galėtų Jį apkaltinti.