Biblija (Šventasis Raštas)

1

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį nuvedė į dykumą

2

keturiasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.

3

Tada velnias Jam tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šitas akmuo pavirstų duona”.

4

Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu’ ”.

5

Tada velnias, užvedęs Jį į aukštą kalną, viena akimirka parodė Jam visas pasaulio karalystes.

6

Velnias Jam tarė: „Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu.

7

Todėl, jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo”.

8

O Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ”

9

Velnias nusivedė Jį į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn,

10

nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams saugoti Tave,

11

ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ”.

12

Jėzus jam atsakė: „Pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo!’ ”

13

Baigęs visus gundymus, velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko.

14

Su Dvasios jėga Jėzus grįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie Jį garsas.

15

Jis mokė jų sinagogose, visų gerbiamas.

16

Jis atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Sabato dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.

17

Jam padavė pranašo Izaijo knygos ritinį. Atvyniojęs ritinį, Jis rado vietą, kur parašyta:

18

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems-regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų

19

ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų”.

20

Suvyniojęs knygos ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jį.

21

Ir Jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai”.

22

Visi Jam pritarė ir stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. Ir jie sakė: „Argi Jis ne Juozapo sūnus?!”

23

O Jėzus jiems atsakė: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’-padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume”.

24

Ir Jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.

25

Bet sakau jums tiesą: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą.

26

Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidono mieste, Sareptoje.

27

Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas iš jų nebuvo išgydytas, tik siras Naamanas”.

28

Visi, kurie buvo sinagogoje, tai išgirdę, labai užsirūstino;

29

pakilę išvarė Jį iš miesto, iki šlaito to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti Jį žemyn.

30

Bet Jėzus, praėjęs tarp jų, pasišalino.

31

Jis nuėjo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną sabatą mokė žmones.

32

Jie labai stebėjosi Jo mokymu, nes Jo žodžiai buvo su valdžia.

33

Sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyrą demonišką dvasią. Jis pradėjo garsiai šaukti:

34

„Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu: Dievo Šventasis!”

35

Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!” Nubloškęs žmogų į vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.

36

Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: Jis su valdžia ir jėga įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!”

37

Garsas apie Jį plito visose aplinkinėse vietovėse.

38

Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir jie prašė jai pagalbos.

39

Atsistojęs prie jos galvūgalio, Jis sudraudė karštligę, ir toji dingo. Ji iškart atsikėlė ir jiems patarnavo.

40

Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus, o Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.

41

Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!” Bet Jis drausdavo juos, neleisdamas jiems kalbėti, nes jie žinojo Jį esant Kristų.

42

Dienai išaušus, Jis išėjęs pasitraukė į negyvenamą vietą. Minios Jo ieškojo ir, atėjusios pas Jį, bandė sulaikyti Jį, kad jų nepaliktų.

43

Jis jiems tarė: „Ir kitiems miestams turiu skelbti Gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas”.

44

Ir Jis pamokslavo Galilėjos sinagogose.