Biblija (Šventasis Raštas)

1

Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,-tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

2

kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.

3

Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,

4

kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus.

5

Iš jų-tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus-visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!

6

Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.

7

Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: „Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”.

8

Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.

9

O pažado žodis toks: „Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų”.

10

Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko

11

(dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,-kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),

12

buvo pasakyta: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”,

13

kaip ir parašyta: „Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”.

14

Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu!

15

Jis Mozei kalba: „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”.

16

Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.

17

Juk Raštas faraonui sako: „Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”.

18

Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

19

Gal man pasakysi: „O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?”

20

Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?”

21

Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?

22

O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

23

kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei,-

24

ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

25

Jis kalba per Ozėją: „Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą-mylima.

26

Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais”.

27

O Izaijas šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.

28

Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje”.

29

Izaijas nusakė iš anksto: „Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs”.

30

Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

31

O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo.

32

Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

33

kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas”.