Vien Jėzus Kristus dieviškai išreiškė tiesą ir būtent tokiu aiškiu ir visuotinai suprantamu būdu, kad ją suprato ir nepaslankūs protai.

Aš atvirai liudiju apie Jėzų, nes Jis atvirai numirė už mane.

Jūsų akys žvelgia į veidrodį ir mato nusidėjėlį, nevykėlį, pažadų laužytoją. Tačiau tikėjimu žvelgiate į veidrodį ir matote geriausiu drabužiu aprengtą sugrįžusį sūnų palaidūną, kuriam ant piršto užmautas malonės žiedas, o skruostas ką tik Tėvo pabučiuotas...

Visas mūsų išganymas, visa, kas su tuo susiję, yra nulemta vien Kristuje. Todėl ir negalime nė trupučio nukrypti kur kitur. Jei ieškome išganymo, tai jau pats Jėzaus vardas mums sako: išganymas priklauso nuo jo!

Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.

Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus'.

Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: 'Štai sėjėjas išėjo sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.

Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.

Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.

Kas turi ausis klausyti - teklauso!'

'Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose'.

Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, kai sykiu su ja jis valgo ir dangaus duoną Kristaus skelbiamos teisybės pavidalu.

Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne tarp valstybių, ne tarp visuomenės klasių, ne tarp politinių partijų, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį.

Kristaus gyvenimas ir Jo mokslas turi tiek pilnatvės ir tiek šviesos, kad jokia plunksna nepajėgia jos išreikšti ir jos paslapčių atskleisti.