Biblija (Šventasis Raštas)

1
Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, vadinamam Beltšacaru, buvo suteiktas apreiškimas. Tai buvo teisingas apreiškimas, bet jam skirtas laikas buvo toli. Jis suprato apreiškimą ir suvokė regėjimą.
2
Tuomet aš, Danielius, gedėjau tris savaites.
3
Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau, kol praėjo trys savaitės.
4
Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Hidekelio upės kranto.
5
Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu.
6
Jo kūnas buvo kaip berilis, veidas-kaip žaibas, akys-kaip fakelai, rankos ir kojos-kaip žėrintis varis, o žodžių garsas-kaip didelės minios triukšmas.
7
Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė.
8
Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų.
9
Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę.
10
Ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir delnų.
11
Jis man tarė: „Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk, nes esu siųstas pas tave!” Jam kalbant, aš atsistojau drebėdamas.
12
Jis toliau kalbėjo: „Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai nusprendei širdyje suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.
13
Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą. Aš palikau jį ten, prie Persijos karalių,
14
ir atėjau tau paaiškinti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas yra tolimai ateičiai”.
15
Jam taip kalbant su manimi, aš nuleidau akis ir negalėjau kalbėti.
16
Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau stovinčiam prieš mane: „Mano viešpatie! Regėjimo metu mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų.
17
Kaipgi aš, viešpaties tarnas, galėčiau kalbėti su savo viešpačiu? Manyje nebėra jėgų ir aš neatgaunu kvapo”.
18
Tada mane vėl palietė ir sustiprino tas pats žmogaus pavidalas.
19
Jis tarė: „Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus!” Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: „Tekalba mano viešpats, nes tu mane sustiprinai!”
20
Jis atsakė: „Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? Dabar vėl grįšiu kovoti su persų kunigaikščiu ir, kai išeisiu, ateis Graikijos kunigaikštis.
21
Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje. Nėra nė vieno, kuris man padėtų prieš juos, tik Mykolas, jūsų kunigaikštis”.