Biblija (Šventasis Raštas)

1

Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą Erodą,

2

ir jis savo tarnams pasakė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

3

Mat Erodas buvo suėmęs Joną, sukaustęs jį ir įmetęs į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.

4

Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti”.

5

Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.

6

Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui.

7

Todėl jis su priesaika pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašys.

8

O ši, savo motinos primokyta, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

9

Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių įsakė duoti.

10

Jis pasiuntė nukirsti kalėjime Jonui galvą.

11

Jo galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.

12

Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.

13

Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.

14

Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.

15

Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto”.

16

Bet Jėzus jiems atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti”.

17

Jie atsiliepė: „Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis”.

18

Jis tarė: „Atneškite juos man”.

19

Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.

20

Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių.

21

O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.

22

Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.

23

Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.

24

Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.

25

Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.

26

Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: „Tai šmėkla!”

27

Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

28

Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”.

29

Jis atsakė: „Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.

30

Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!”

31

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Mažatiki, ko suabejojai?”

32

Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.

33

Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: „Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!”

34

Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

35

Pažinę Jį, tos vietos gyventojai pasiuntė į visas to krašto apylinkes ir sugabeno pas Jį visus sergančius.

36

Jie maldavo Jį leisti palytėti nors Jo apsiausto apvadą. Ir kurie tik palietė-tapo visiškai sveiki.