Pirmas

Biblija (Šventasis Raštas)

Lietuviškas K. Burbulio vertimas » Mato » 22 skyrius
1
Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:
2
„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.
3
Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.
4
Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’
5
Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,
6
o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
7
Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
8
Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.
9
Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.
10
Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.
11
Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.
12
Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
13
Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
14
Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.
15
Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.
16
Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.
17
Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”
18
Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?
19
Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą.
20
Jis paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?”
21
Jie atsakė: „Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo-Dievui”.
22
Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.
23
Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:
24
„Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.
25
Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.
26
Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.
27
Po jų visų numirė ir ta moteris.
28
Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.
29
Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.
30
Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.
31
O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:
32
‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”
33
Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.
34
Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,
35
ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:
36
„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”
37
Jėzus jam atsakė: „ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.
38
Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
39
Antrasis-panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
40
Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.
41
Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:
42
„Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: „Dovydo”.
43
Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:
44
‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.
45
Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?”
46
Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.