Biblija (Šventasis Raštas)

1

Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios.

2

Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų”.

3

Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.

4

Jėzus pasakė jam: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.

5

Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas:

6

„Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi”.

7

Jėzus jam tarė: „Einu ir išgydysiu jį”.

8

Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.

9

Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”.

10

Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo!

11

Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

12

O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

13

Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!” Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

14

Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.

15

Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems.

16

Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,

17

kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas”.

18

Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.

19

Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!”

20

Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai-lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.

21

Kitas Jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”.

22

Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius”.

23

Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį.

24

Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo.

25

Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!”

26

Jis jiems tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?” Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.

27

Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?”

28

Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gergeziečių krašte, Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.

29

Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?”

30

Toli nuo jų ganėsi didelė banda kiaulių.

31

Demonai prašė: „Jeigu mus išvarysi, tai leisk sueiti kiaulių bandon”.

32

Ir Jis jiems tarė: „Eikite!” Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė vandenyje.

33

Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.

34

Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.