Biblija (Šventasis Raštas)

1

„Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

2

Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

3

Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

4

Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

5

Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

6

Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

7

Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

8

tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

9

Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

10

tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

11

Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

12

tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

13

Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

14

tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

15

Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

16

Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

17

Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

18

Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

19

Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

20

Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

21

Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

22

tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

23

Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

24

Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

25

Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

26

Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

27

mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

28

Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

29

Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

30

Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31

Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

32

Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

33

Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

34

nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

35

O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

36

Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

37

Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

38

Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

39

jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

40

tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje-piktžolės”. Taip Jobas baigė savo kalbą.