Biblija (Šventasis Raštas)

1

Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės.

2

Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną,

3

o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!

4

Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.

5

Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.

6

Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”.

7

Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją.

8

Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.

9

Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.

10

Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną.

11

Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė.

12

Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.

13

Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: „Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.

14

O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!

15

Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

16

Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: „Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!”

17

Jis nusigandęs tarė: „Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!”

18

Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.

19

Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.

20

Jokūbas padarė įžadą: „Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

21

jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas.

22

Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.