Pirmas

Biblija (Šventasis Raštas)

Lietuviškas K. Burbulio vertimas » Pradžios » 31 skyrius
1
Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: „Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”.
2
Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.
3
Viešpats tarė Jokūbui: „Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!”
4
Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos
5
ir joms tarė: „Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.
6
Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.
7
Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.
8
Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.
9
Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.
10
Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.
11
Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’
12
Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.
13
Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”
14
Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: „Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?
15
Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.
16
Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”.
17
Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,
18
išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.
19
Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.
20
Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.
21
Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.
22
Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.
23
Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.
24
Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: „Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”
25
Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne
26
ir tarė Jokūbui: „Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?
27
Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.
28
Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.
29
Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.
30
Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?”
31
Jokūbas atsakė Labanui: „Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.
32
O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.
33
Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.
34
Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.
35
Ji tarė savo tėvui: „Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.
36
Jokūbas supyko ir barė Labaną: „Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi
37
ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!
38
Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.
39
Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.
40
Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį-šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.
41
Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!
42
Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”.
43
Labanas atsakė Jokūbui: „Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai-mano vaikaičiai, banda- mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?
44
Todėl ateik ir padarykime sandorą-aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!”
45
Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.
46
Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: „Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.
47
Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas- Galedu.
48
Labanas tarė: „Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu
49
ir Micpa, nes jis sakė: „Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!
50
Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.
51
Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: „Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.
52
Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!
53
Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.
54
Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.
55
Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.