Biblija (Šventasis Raštas)

1

Rachelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”

2

Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: „Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”

3

Tada ji tarė: „Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.

4

Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.

5

Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.

6

Tada Rachelė tarė: „Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.

7

Rachelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

8

Tada Rachelė tarė: „Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu.

9

Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.

10

Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.

11

Tada Lėja tarė: „Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu.

12

Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

13

Tada Lėja tarė: „Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru.

14

Kviečių pjūties metu Rubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: „Duok man savo sūnaus mandragorų”.

15

Bet ji atsakė: „Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” Rachelė tarė: „Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!”

16

Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: „Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį.

17

Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.

18

Tada Lėja tarė: „Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu.

19

Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.

20

Tada Lėja tarė: „Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu.

21

Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.

22

Dievas atsiminė Rachelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.

23

Ji pagimdė sūnų ir tarė: „Dievas pašalino mano gėdą”.

24

Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: „Viešpats duos man dar kitą sūnų!”

25

Rachelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: „Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!

26

Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!”

27

Labanas jam tarė: „O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.

28

Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!”

29

Jokūbas atsakė: „Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.

30

Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?”

31

Labanas tarė: „Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: „Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:

32

šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.

33

Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!”

34

Labanas atsakė: „Sutinku. Tebūna kaip sakai!”

35

Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus-lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.

36

Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.

37

Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.

38

Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.

39

Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.

40

Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.

41

Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.

42

Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.

43

Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.